Keltų kryžius

Keltų kryžius. Stiprus mistinis amuletas. Keltų kryžius yra vienas iš pagrindinių senovės žmonių, gyvenusių Britų salose, simbolių. Taip pat vienas pagrindinių krikščioniškojo tikėjimo atributų. Keltų kryžiaus mistinės savybės buvo žinomos nuo seno, po krikščionybės atsiradimo šis simbolis siejamas su krikščionybe. Simbolis atrodo kaip kryžius su simetriškais spinduliais, kurie tęsiasi už apskritimo ribų. Tikslios simbolio kilmės versijos nėra. Šiuo metu yra daug legendų, susijusių su keltų etniniu paveldu. Pirmieji kryžiaus vaizdai užfiksuoti Britų salose dar 500–600 m. pr. Kr. Tačiau tradicinė mokslininkų versija sako, kad kultinis įvaizdis druidams tapo reikšmingas tik 500-aisiais m.e.metais. Kryžiaus simbolis susiformavo iš apvalios formos sistemos, nes pagonys druidai garbino Saulę ir Mėnulį. Ezoterikai senovės simbolį aiškina kaip 4 metų laikų personifikaciją arba cikliškumo ženklą. Keltų kryžius yra labai stiprus, magiškas apsauginis amuletas, kuris savininką paveiks Saulės energija. Senovėje šis amuletas buvo apdovanotas ypatinga galia, buvo manoma, kad jis turi galią dvasinei žmogaus esmei. Tarp senovės keltų kryžius turėjo šias reikšmes: valdomos žmogaus nuodėmės, 4 elementai, 4 pasaulio kryptys, deivė didžioji motina – visų gyvųjų globėja. Keltų kryžius – neįtikėtinai galingas amuletas, apsaugantis nuo blogio, pritraukiantis sėkmę ir klestėjimą bei padedantis pasiekti tai ko nori. Tačiau juo gali naudotis tik gerų minčių ir troškimų turintys žmonės. Nešioti ant kūno, su savimi (rankinėje), naudoti patalpose.